Gerai žinome, kudikiai viską semia iš tikro gyvenimo suaugusių žmonių. Ar tai kudikiai kartą mato, taip glamonėjasi mųsų jaunumenė. Jie stengiasi tą patį daryti, suvis ne atjaučiant to visko, ką jaučia mųsų nepadori jaunumenė. Taigi, mano nuomone, yra daug naudingiau, kad vaikai tą viską pergyvena mokykloje akyvaizdoje mokytojo, kursai atsargiais paaiškinimais gali prašalinti negeistiną mųsų jaunumenės baubimą naktimis, apleidus jau mokyklos lankymą. Prieš užmetinėjimą, kad mergaitės jau mokykloj užsikrečią nedorybės sėkla, kas pasilieką ir plėtojąsi tolimesniam jų gyvenime, aš viešai prieštarauju.
Priežastis stambios prostitucijos p. Julius randa mokykloje. Tai neišmanymas, tai vis tiek pat, kaip kad męs pasakytume, kad mokykla ne lavina, bet stumia žmoniją pragaran! Ne! ne mokykloje ieškok, draugus, priežasčių, kurių dėlei platinasi prostitucija, bet ekonomiškuose sąlygose dabartinio kapitalistiško surėdymo. Smulkios prostitucijos mųsų kaimuose priežastis ilsisi blogame auklėjime paaugusios jaunūmenės, sąlygose gyvenimo, stokoje dvasiško peno ir mokslo. Daug negeistinų apsireiškimų taptų prašalinta, kuomet tenai atsakančiam vaikų laikui protingai išaiškytų «tą prasmę meilės suaugusių žmonių, tą užgintą vaisių, kurį gina, kaip pikčiausią nuodėmę.»Ne prisakymai, bet aiškus supratimas dalykų atitolįs tą nuodėmę. Rasi kursai pasakys, jog to neužtektina dėl visuotino prašalinimo paleistuvystės.

vaiku seksualumas

Taip! Jeigu ir atsiranda pavieni atsitikimai, tai ant jų nėr ko žiųrėti; visuomet bus išnaudotojai ir išnaudojami; tai ypatiška sutartis dviejų ypatų, ko nė joks dievas negal išaiškinti. Bet čion nėkuomet negalime kaltinti bendrą mokymą abiejų lyčių. Juk męs gyvename tokiame amžiuje, kuomet moteriškė privalo tapti lygi virui pilnoje prasmėje to žodžio. Vardan tos lygybės ir žengkime keliu progreso, o ne grįžkim atgal, kaip tai mano padaryti draugas Julius. Tik perkratykim moteriškės gyvenimą, ir ką męs patėmysim!

Kožna mergina 17-18 metų jieško gyvenimo tikslo. Ji norėtų atrasti tokį prietėlių, kursai nurodytų jai tą tikslą, bet tokių prietelių ji mųsų tarpe neranda. Iš visur išgirsta vieną ir tą patį atsakymą: «Ko gi merginai daugiau reikia – apsivesti ir tapti motina». Tai nedovanotina mųsų laikų visuomenės nuodėmė. Nėr nieko piktesnio ir žeminančio moteriškę, kaip toksai samprotavimas. Kas tuomet pasilieka bedaryti jaunai merginai, išgirdus tokį atsakymą? Visą gyvenimą pašvęsti bergždžiam jausmingumui, tapti įrankiu vyro rankose dėl užganėdinimo jojo žvėriškų geidulių. Apverktinas apsireiškimas, bet taip yra. Visos merginos jėgos susirenka viename žodyje – meilė, kuri pasibaigia tuo, kad mergina išteka už vyro, arba atsiskiria nuo vyro, o tankiausiai tampa prostitucijos auka. Kur-gi dingo tuomet žmonijos idealai?Aš nėkuomet negaliu sutikti, kad moteriškės idealas, kaipo sąnario žmonijos, tai meilė. Toksai elgimasis užmuša moteriškėje energiją, plėtojimąsi ypatiškos iniciatyvos – jei galima taip išsireikšti, toks elgimąsis trugdo žmonijos pažangumą.

Kas gi auklėja vyrišką lytį, nuo kurios kaip ir priguli visas pasaulis pagal tamsuolių samprotavimą? Motina!

Taigi vardan tos vyriškos lyties «męs» neprivalome skirti moteriškę nuo vyro. Mokykla, kuri yra auklėtoja, privalo suartint tuos ryšius taip baisiai atskirtus dar XIX amžiuje. Padėkime, vyriška lytis geriau mato, o moteriška geriau girdi. Tai kas išeitų, jei užsimanytume išlavint vyrų matymo jausmą akį, o moterų – ausį? Be abejonės, visi atsakys, jog taip darydami, platintume disharmoniją. O pasaulyje viskas sutaisyta harmoniškai, taigi ir privalom daryti. Jeigu taip, tai kaip gamta nurodo, tuomet privalom ne tik kūniškas jėgas abiejų lyčių lavinti, bet ir proto gyvenime ir dvasiškuose klausimuose privalo viešpatauti tokia pat harmonija.Tame dalyke reikalingos pamatinės permainos, kurios padėtų ištraukti moteriškę iš dabartinio jos apverktino padėjimo. Reiktų išdirbti tam tikrą programą. Èion aš paminėsiu svarbiausius tos programos punktus.

Visopirmiausiai reikalinga yra mokyti vaikus drauge su mergaitėmis; drauge besimokindami kudykiai arčiaus susipažįs ant mokslo dirvos, susipažįs su lytiniu skirtumu, kursai pirma jiems buvo žinomas tik žodyje «meilė».

Bendras mokymas suartįs vaikus su mergaitėmis ir tokiu būdu vieni kitus geriau supras; iš kitos pusės pranyks toji baisi spraga tarp vyriškos ir moteriškos lyties, kuri užsiliko pas mus nuo senobinių laikų. Žinodami, kad kūno jėgos eina ranka rankon su dvasiškomis jėgomis, privalytume veikiai kaip vaikus, taip mergaites lavint. Pagaliaus, reikėtų sulyginti mokslą mergaičių su vaikais, tai yra, kad mergaitės mokytųsi ir lavintųsi ne mažiau už vaikus.Rimtai galiu tvirtinti, jog tik pilnos permainos dabartinės mokyklos prašalįs daug negeistinų apsireiškimų, kurie dabar teršia mųsų vardą.
Juozas Kunickas, Vilniaus žinios, 1907.03.16